Kaip kaimo Jurgis tapo Airijos pasididžiavimu
Airijos pietvakariuose driekiasi raudonojo smiltainio kalnai
- tai Kerry kalnynas brėžia Kerio grafystės ribas.
Šios vietos - keribliūterjerų gimtinė. Iš čia jie paplito po visą pasaulį.
Kerio grafystės terjeras
Tikslių žinių apie keribliūterjerus nėra, todėl vis tebesvarstoma šios veislės kilmė bei raida. Jų gimtinė - Airija. Keribliūterjerai, arba Kerio žydrieji terjerai, minimi senuose airių liaudies padavimuose. Vienoje legendų pasakojama, kad vietiniams terjerams įlieta į pudelį panašaus šuns kraujo – neva, toks šuo išsigelbėjo iš skęstančio ispanų Nenugalimosios armados laivo ir išsikapanojo Kerio grafystės pakrantėje.
Istorijos vingiai
XIX a. Airijoje buvo galima sutikti penkių tipų terjerų, kurie ypač skyrėsi kailio spalva:
1. Oranžiniai – dabartinių airių terjerų protėviai;
2. Kviečių spalvos – kviečiaspalvių švelniaplaukių terjerų protėviai;
3. Žydri – keribliūterjerų protėviai;
4. Juodi su įrūdžiu ir margi, kurie laikui bėgant išnyko.
Tuomet daugumos terjerų plaukai buvo šiurkštūs ir tankūs tik Kerio grafystės terjerai puikavosi tankiu, šilkiniu, pilkai melsvos spalvos kailiu.
Ištraukoje iš keribliūterjerų veislės standarto (F.C.I.) puikiai atskleidžiamas veislės vystymasis:
„Manoma, kad keribliūterjerai kaip ir kitos airių terjerų veislės buvo auginami toje šalyje ilgus metus. Kadangi jie buvo nekilmingos kilties žiurkių medžiotojai ir fermerių pagalbininkai, žinių apie juos iki XX amžiaus yra nedaug. Pirmosios rašytinės žinios apie veislę yra užfiksuotos 1847 metais. Autorius aprašo melsvos skalūno spalvos su tamsesnėmis dėmėmis šunį. Taip pat pamini, kad šie šunys dažnokai turėdavo įrudžius ant snukio ir kojų. Buvo manoma, kad šis juodai mėlynas, airių mėlynasis terjeras buvo plačiai paplitęs Kerio grafystėje. Tačiau ir kitose grafystėse jie buvo sėkmingai veisiami. Šie terjerai pasirodė parodose 1913 metais, o 1920 metais buvo įkurtas Dublino Mėlynųjų terjerų klubas. Netrukus keribliūterjerai tapo populiarūs kaip airių patriotų talismanas. Per trumpą laiką jais susidomėjo ir ėmė juos reklamuoti jau 4 klubai. Nuo 1922 iki 1924 metų šie klubai jau rėmė nemažiau kaip 6 parodas ir 6 lauko bandymus. Iki 1928 metų šis harmoningai sudėtas, nuostabiu šilkiniu ir minkštu kailiu terjeras išpopuliarėjo visame pasaulyje kaip puikus darbinis šuo ir kaip kompanionas, ir tai atitiko šios veislės įvertinimą kaip: „beveik tobulas“. “
Šaltiniuose minimi du kerių veislės centrai - Tralė ir Kiltonas. Manoma, jog airių fermeriai išvesdami keribliūterjerus, darbines terjerų kales, kergė su airių vilkogaudžiais, kad pagerintų terjerų ir įtvirtintų pilkai mėlyną kailio spalvą. Gana ilgai keriai darbavosi fermerių ūkiuose. Nepaprastai sumanūs, protingi ir ištvermingi terjerai ganė arklius ir galvijus, saugojo namus ir šeimą, medžiojo lapes, barsukus, ūdras. Per Antrąjį pasaulinį karą keribliūterjerai tapo tarnybiniais šunimis.
Sėkminga karjera
Keribliūterjerai pirmą kartą pasirodė visuomenei 1887 m. Limerike (Airija), tuomet juos vadino airių sidabriniais terjerais. O nuo 1888 m. jie nuolat dalyvaudavo šunų parodose nors oficialaus statuso vis dar neturėjo. 1913 m. keriai pademonstruoti Anglijoje vykusioje šunų parodoje kaip airių žydrieji terjerai. Nuo tada jų populiarumas po truputį ėmė augti. Pirmasis veislės mėgėjų klubas įkurtas 1920 m., o po poros metų veislė įregistruota Anglijos kinologų klube. Šio tikslo ypač karštai siekė veislės mylėtoja Keize Hevit, kurios keriai tais pačiais metais jau dalyvavo prestižinėje Cruft’s parodoje. Būtent Anglijoje susiformavo dabartinis Kerio žydrųjų terjerų veislės tipas. Tuomet šunų parodose kerius demonstruodavo išmaudytus ir sušukuotus, o kirpti dar nerizikavo. Po ilgų bandymų ir svarstymų kaip sutvarkyti jų tankų, šilkinį kailį, 1931 m. anglė Violet E. Handy sugalvojo kirpimo būdą. Kai pradėjo kirpti, natūralus kerių grožis įgijo elegancijos ir taurumo – chuliganas tapo dendžiu…
Pirmąsias monografijas apie šią veislę parašė E. Clark’as ir V. Hendi. Viena talentingiausių ir žymiausių to meto veisėjų buvo anglė A. Toft, suformavusi dabartinį keribliūterjerų tipą. 1933 metais A. Toft veislyne „Chevin“ gimė būsimasis Airijos šunų čempionas, puikus reproduktorius, daugelio čempionų protėvis PRINCE CORRIE OF THE CHEVIN. Nemažai „Chevin“ veislyne užaugintų čempionų iškeliavo už Atlanto. Į JAV pirmieji keriai importuoti 1918 m. iš Anglijos, o vėliau ir iš Airijos.
Keribliūterjerai ypač populiarūs JAV ir Rusijoje, tačiau ir Europoje nestinga jų gerbėjų. Nemažai europietiškų kerių veislynų „diktuoja madas“.
Dievina laisvę
Keris dievina laisvę ir neapkenčia prievartos – geruoju iš jo net virves galima vyti, bet jėga... Jūs tikriausiai nė neįsivaizduojate, kad šunys gali šypsotis, juoktis?! Bet, kurį laiką stebėdami šiuos žydruosius šunis, įsitikinsite, kad prieš jus – tikrų tikriausias klounas. Keris kiekvieną minutę turi žinoti, kas, kur vyksta, kas, kuo užsiėmęs. Šeimoje jis be galo švelnus, mylintis, stengiasi padaryti ką nors mielo ir puikiai nujaučia, kaip įtikti šeimininkui. Tai idealus numylėtinis, kompanionas, savo charakteriu pralenkiantis kitus terjerus. Šios veislės šunys retai loja. Keris - elegantiškas ir gražus.
Kompaktiškas, tvirtas, proporcingai sudėtas. Kvadratiško kūno. Aukštis ties ketera: 45-49,5 cm (patinų), 44,5-48 cm (kalių). Svoris: 15-18 kg (patinų), kalės sveria proporcingai mažiau. Žydra kailio spalva - nuo šviesios sidabrinės iki tamsios pilkai mėlynos. Šuniukai gimsta juodi, o per pusantrų metų pakeičia kailio spalvą - „žydi“. Keriai nesišeria ir neturi įprasto šunims kvapo, todėl labai tinkami žmonėms alergiškiems šunims. Kerpami pagal tam tikras taisykles.
Keriai lengvai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Jie mėgsta iškylas, keliones. Daugelio kitų veislių šunys, sulaukę dešimties metų, tampa lėti, solidūs, o keriai išlieka energingi ir žaismingi. Lengvai dresuojami, su malonumu atlieka užduotis.
- tai Kerry kalnynas brėžia Kerio grafystės ribas.
Šios vietos - keribliūterjerų gimtinė. Iš čia jie paplito po visą pasaulį.
Kerio grafystės terjeras
Tikslių žinių apie keribliūterjerus nėra, todėl vis tebesvarstoma šios veislės kilmė bei raida. Jų gimtinė - Airija. Keribliūterjerai, arba Kerio žydrieji terjerai, minimi senuose airių liaudies padavimuose. Vienoje legendų pasakojama, kad vietiniams terjerams įlieta į pudelį panašaus šuns kraujo – neva, toks šuo išsigelbėjo iš skęstančio ispanų Nenugalimosios armados laivo ir išsikapanojo Kerio grafystės pakrantėje.
Istorijos vingiai
XIX a. Airijoje buvo galima sutikti penkių tipų terjerų, kurie ypač skyrėsi kailio spalva:
1. Oranžiniai – dabartinių airių terjerų protėviai;
2. Kviečių spalvos – kviečiaspalvių švelniaplaukių terjerų protėviai;
3. Žydri – keribliūterjerų protėviai;
4. Juodi su įrūdžiu ir margi, kurie laikui bėgant išnyko.
Tuomet daugumos terjerų plaukai buvo šiurkštūs ir tankūs tik Kerio grafystės terjerai puikavosi tankiu, šilkiniu, pilkai melsvos spalvos kailiu.
Ištraukoje iš keribliūterjerų veislės standarto (F.C.I.) puikiai atskleidžiamas veislės vystymasis:
„Manoma, kad keribliūterjerai kaip ir kitos airių terjerų veislės buvo auginami toje šalyje ilgus metus. Kadangi jie buvo nekilmingos kilties žiurkių medžiotojai ir fermerių pagalbininkai, žinių apie juos iki XX amžiaus yra nedaug. Pirmosios rašytinės žinios apie veislę yra užfiksuotos 1847 metais. Autorius aprašo melsvos skalūno spalvos su tamsesnėmis dėmėmis šunį. Taip pat pamini, kad šie šunys dažnokai turėdavo įrudžius ant snukio ir kojų. Buvo manoma, kad šis juodai mėlynas, airių mėlynasis terjeras buvo plačiai paplitęs Kerio grafystėje. Tačiau ir kitose grafystėse jie buvo sėkmingai veisiami. Šie terjerai pasirodė parodose 1913 metais, o 1920 metais buvo įkurtas Dublino Mėlynųjų terjerų klubas. Netrukus keribliūterjerai tapo populiarūs kaip airių patriotų talismanas. Per trumpą laiką jais susidomėjo ir ėmė juos reklamuoti jau 4 klubai. Nuo 1922 iki 1924 metų šie klubai jau rėmė nemažiau kaip 6 parodas ir 6 lauko bandymus. Iki 1928 metų šis harmoningai sudėtas, nuostabiu šilkiniu ir minkštu kailiu terjeras išpopuliarėjo visame pasaulyje kaip puikus darbinis šuo ir kaip kompanionas, ir tai atitiko šios veislės įvertinimą kaip: „beveik tobulas“. “
Šaltiniuose minimi du kerių veislės centrai - Tralė ir Kiltonas. Manoma, jog airių fermeriai išvesdami keribliūterjerus, darbines terjerų kales, kergė su airių vilkogaudžiais, kad pagerintų terjerų ir įtvirtintų pilkai mėlyną kailio spalvą. Gana ilgai keriai darbavosi fermerių ūkiuose. Nepaprastai sumanūs, protingi ir ištvermingi terjerai ganė arklius ir galvijus, saugojo namus ir šeimą, medžiojo lapes, barsukus, ūdras. Per Antrąjį pasaulinį karą keribliūterjerai tapo tarnybiniais šunimis.
Sėkminga karjera
Keribliūterjerai pirmą kartą pasirodė visuomenei 1887 m. Limerike (Airija), tuomet juos vadino airių sidabriniais terjerais. O nuo 1888 m. jie nuolat dalyvaudavo šunų parodose nors oficialaus statuso vis dar neturėjo. 1913 m. keriai pademonstruoti Anglijoje vykusioje šunų parodoje kaip airių žydrieji terjerai. Nuo tada jų populiarumas po truputį ėmė augti. Pirmasis veislės mėgėjų klubas įkurtas 1920 m., o po poros metų veislė įregistruota Anglijos kinologų klube. Šio tikslo ypač karštai siekė veislės mylėtoja Keize Hevit, kurios keriai tais pačiais metais jau dalyvavo prestižinėje Cruft’s parodoje. Būtent Anglijoje susiformavo dabartinis Kerio žydrųjų terjerų veislės tipas. Tuomet šunų parodose kerius demonstruodavo išmaudytus ir sušukuotus, o kirpti dar nerizikavo. Po ilgų bandymų ir svarstymų kaip sutvarkyti jų tankų, šilkinį kailį, 1931 m. anglė Violet E. Handy sugalvojo kirpimo būdą. Kai pradėjo kirpti, natūralus kerių grožis įgijo elegancijos ir taurumo – chuliganas tapo dendžiu…
Pirmąsias monografijas apie šią veislę parašė E. Clark’as ir V. Hendi. Viena talentingiausių ir žymiausių to meto veisėjų buvo anglė A. Toft, suformavusi dabartinį keribliūterjerų tipą. 1933 metais A. Toft veislyne „Chevin“ gimė būsimasis Airijos šunų čempionas, puikus reproduktorius, daugelio čempionų protėvis PRINCE CORRIE OF THE CHEVIN. Nemažai „Chevin“ veislyne užaugintų čempionų iškeliavo už Atlanto. Į JAV pirmieji keriai importuoti 1918 m. iš Anglijos, o vėliau ir iš Airijos.
Keribliūterjerai ypač populiarūs JAV ir Rusijoje, tačiau ir Europoje nestinga jų gerbėjų. Nemažai europietiškų kerių veislynų „diktuoja madas“.
Dievina laisvę
Keris dievina laisvę ir neapkenčia prievartos – geruoju iš jo net virves galima vyti, bet jėga... Jūs tikriausiai nė neįsivaizduojate, kad šunys gali šypsotis, juoktis?! Bet, kurį laiką stebėdami šiuos žydruosius šunis, įsitikinsite, kad prieš jus – tikrų tikriausias klounas. Keris kiekvieną minutę turi žinoti, kas, kur vyksta, kas, kuo užsiėmęs. Šeimoje jis be galo švelnus, mylintis, stengiasi padaryti ką nors mielo ir puikiai nujaučia, kaip įtikti šeimininkui. Tai idealus numylėtinis, kompanionas, savo charakteriu pralenkiantis kitus terjerus. Šios veislės šunys retai loja. Keris - elegantiškas ir gražus.
Kompaktiškas, tvirtas, proporcingai sudėtas. Kvadratiško kūno. Aukštis ties ketera: 45-49,5 cm (patinų), 44,5-48 cm (kalių). Svoris: 15-18 kg (patinų), kalės sveria proporcingai mažiau. Žydra kailio spalva - nuo šviesios sidabrinės iki tamsios pilkai mėlynos. Šuniukai gimsta juodi, o per pusantrų metų pakeičia kailio spalvą - „žydi“. Keriai nesišeria ir neturi įprasto šunims kvapo, todėl labai tinkami žmonėms alergiškiems šunims. Kerpami pagal tam tikras taisykles.
Keriai lengvai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Jie mėgsta iškylas, keliones. Daugelio kitų veislių šunys, sulaukę dešimties metų, tampa lėti, solidūs, o keriai išlieka energingi ir žaismingi. Lengvai dresuojami, su malonumu atlieka užduotis.
